Python
| Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
| Josifas StalinasИосиф Сталинიოსებ ბესარიონის ძე სტალინი | |
|---|---|
| TSRS generalinis sekretorius ir Ministrų Tarybos pirmininkas | |
| Gimė | 1878 m. gruodžio 18 d. |
| Mirė | 1953 m. kovo 5 d. (74 metai) |
| Palaidotas (-a) | 1961 m. spalio 31 d. |
| Tautybė | gruzinas |
| Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius | |
| Vadovavo | 1922 m. balandžio 3 d. - |
| Ankstesnis | Vladimiras Leninas |
| Vėlesnis | Nikita Chruščiovas |
| TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas | |
| Vadovavo | 1941 m. gegužės 6 d. - |
| Ankstesnis | Viačeslavas Molotovas |
| Vėlesnis | Georgijus Malenkovas |
| Vikiteka | Josifas Stalinas |
| Parašas | |
Josifas Stalinas (nuo rus. сталь – „plienas“; 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje; tikroji pavardė Džiugašvilis, gruz. იოსებ ჯუღაშვილი, rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas. Jis užėmė TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus (1922–1952) ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pareigas (1941–1953). Stalinas politinę galią valstybėje galutinai konsolidavo ir vienvaldžiu diktatoriumi tapo XX a. 4 deš.
Turinys
- 1Ankstyvieji gyvenimo metai
- 2Valdymas
- 3Pokario era
- 4Stalino politika ir pasiekimai
- 5Šeima
- 6Asmenybės kultas
- 7Išnašos
- 8Nuorodos
Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stalinas seminarijoje 1894 m. Josifas Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, dabartinio Sakartvelo teritorijoje. Jo tėvas Visarionas buvo batsiuvys. 1894 m. įstojo į Tifliso dvasinę seminariją, kur susipažino su marksizmu. 1899 m. Jis iš seminarijos buvo pašalintas.
1905–1907 m. Rusijos revoliucijos metu Stalinas rašė proklamacijas ir dalyvavo streikuose. Už savo veiklą kalėjo ir buvo ištremtas į Vologdos ir Jeniseisko gubernijas. 1917 m. Stalinas buvo vienas iš Spalio revoliucijos organizatorių.
Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo Komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypač daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).
Nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.). Ilgainiui Stalinas TSRS įvedė totalitarinę diktatūrą ir tapo vienvaldžiu valstybės vadovu, kuris 1936–1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.
Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.
Pokario era[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas kaip vadovas, konsolidavęs SSRS gyventojus kovai II pasauliniame kare.
Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“ buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susispaudę mažuose butuose.
Stalino politika ir pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stalino pasirašytas leidimas nubausti mirties bausme 346 buvusius saugumiečius (čekistus) už antirevoliucinę, dešiniąją trockistinę ir šnipinėjimo veiklą
Stalino paminklas Grūto parke; anksčiau šis paminklas stovėjo Vilniuje
Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti Antrajame pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi.
Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplito badas, ligos.
Istorikas Robertas Konkuestas (Robert Conquest) ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų. Negana to, Stalinas nekreipė dėmesio į sovietinės žvalgybos pranešimus apie nacistinės Vokietijos pasirengimus karui.
Masinės žudynės ir deportacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinama Didžiuoju valymu.
Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD troikos (rus. тройка – „trijulė“) – trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos. Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.
Trėmimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę masinių trėmimų, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis ir sunaikinta opozicija jo režimui. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas. Ypač daug buvo deportuota rusų, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės, per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Vidurinės Azijos respublikose.
1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.
Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė itin daug žmonių.
Aukų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.